National conference “Socialization of people with disability/disabled and spread of society values” was held on 7th of December in the office of President of the Republic of Lithuania, the conference was dedicated to International day of people with disability and to International day of human rights. The conference was fallowed by the festival of the creative expression “We are all children of Lithuania”, which is patronized by the President of Republic of Lithuania and organized by the Chamber of Lithuanian scientist and society “Hope”. Those who find passion in creative words from the productional rehabilitation unit and day unit of Klaipeda psychiatric hospital were also invited to participate in this festival of creative expression where they performed literary composition “Trea”. The texts used in this composition were created during the hours of poetical therapy held by doctor Jurate Sucylaite, which pursues the deep openness, liberation from the negative experiences and new approaches towards life.
Gruodžio 7-ąją Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vyko nacionalinė konferencija “Neįgaliųjų socializacija ir visuomenės pilietinių vertybių sklaida”, skirta Tarptautinei neįgalių žmonių dienai ir Tarptautinei žmogaus teisių dienai paminėti. Konferenciją pratęsė Lietuvos Respublikos Prezidento globojamas, Lietuvos Mokslininkų rūmų ir bendrijos “Viltis” suorganizuotas meninės raiškos festivalis “Visi mes – Lietuvos vaikai”, į kurį buvo pakviesti ir Klaipėdos psichiatrijos ligoninės gamybinio reabilitacijos skyriaus ir dienos stacionaro meninio žodžio mylėtojai. Meninės raiškos festivalyje jie atliko literatūrinę kompoziciją “Medis”. Kompozicijoje naudojami tekstai buvo sukurti gilaus atsivėrimo, išsilaisvinimo iš neigiamos patirties ir naujų požiūrių į gyvenimą siekiančiose gyd. Jūratės Sučylaitės vadovaujamose poetikos terapijos valandose.
Doctor Jurate Sucylaite says: “We are together. It doesn’t matter that we are different. Let’s see the beauty in one another, let’s look towards the direction of kindness and let everybody see the windows of our souls opened towards light. Let the people not crouch in their painful loneliness, we are ready to help them searching for hope”.
Valandos, kai esame negirdimi, nesuprantami, atstumiami, verčia mus susigūžti ir kęsti širdgėlą, jausti vienišumą. Skausmas, trunkantis valandas, dienas, mėnesius, metus uždaro mūsų sielos langus, skaidrius stiklus užtepa juodais dažais. Nieko nebematome: nei gėlės, nei paukščio, nei banguojančios jūros. Ligoninėje nebūname visą laiką. Iš jos išeiname. Vieni ligoninę palieka ir niekada į ją nebegrįžta, kitus liga ir vėl grąžina į ligoninę trumpesniam ar ilgesniam gydymuisi, tretieji ligoninėje praleidžia daugiau laiko negu namuose, progresuojant ligai ir sukeliant vis didesnį neįgalumą, apsigyvenama pansionate. Nevienodas mūsų likimas, tik vienodas mūsų troškimas meilės, žmoniškumo, gerumo. Kūrybiškos terapijos pavedėja dvasingojo meno link ir padeda atverti skausmo uždarytus, juodai uždažytus sielos langus. Atverti juos ir pamatyti, kaip virš jūros sklendžia žuvėdra, išgirsti dūžtančią putojančią bangą, atrasti ant sienos spalvingas akvareles, užuosti gerumą iškvepiančias gėles.
Vakar poetikos terapijos rate moteris liudijo, kad devynerius metus ji sodino gėles, nes privalu susitvarkyti sodybą. Žmonės sakė, kad pasodintosios gėlės labai vešlios ir gražios, bet moteris jų nematė. Ji nieko nematė: nei tvarkingo žydinčio kiemo, nei šilto vasaros saulėlydžio, nei žmonių. Ji labai nenorėjo, kad kažkas sužinotų apie šeimoje augančią jos neįgalią dukterį. Jautėsi esanti blogesnė už kitas. O vieną kartą renginyje ji išvydo daug neįgalius vaikus auginančių mamų, daug mokančių šypsotis neįgalių berniukų, mergaičių. Kitomis akimis moteris pažvelgė į gyvenimą ir dar kartą atrado, kaip labai myli savo mergaitę ir esanti laiminga, būdama jos mama. Moteris vėl atrado dangų, debesis, medžius, gėles, vidinę laisvę ir bendravimo džiaugsmą.
Esame kartu. Tai kas, kad mes skirtingi. Matykime grožį vienas kitame, žiūrėkime gerumo kryptimi, ir tegu visi pamato į šviesą atvertus mūsų sielos langus. Tenesigūžia žmonės savo skaudžioje vienumoje, mes pasirengę jiems padėti ieškoti vilties.
Jūratė Sučylaitė
we love too
